Tauragės kultūros centras įgyvendina projektą – istorijos ir kultūros festivalis „Pamatai“. Į festivalio veiklas kūrybiškai įsiliejo trys tauragiškės menininkės: Areta Didžionienė, Rita Kaniušaitė – Grikšienė ir Jūratė Bytautė. Birželio mėnesį menininkės surengė tapybos plenerą „Pamatai ant drobės“. Nors pleneras buvo trumpas, jis tapo intensyvia kūrybine kelione po Tauragės miesto ir krašto istoriją, architektūrą bei kultūrinę […]
Tauragės kultūros centras įgyvendina projektą – istorijos ir kultūros festivalis „Pamatai“. Į festivalio veiklas kūrybiškai įsiliejo trys tauragiškės menininkės: Areta Didžionienė, Rita Kaniušaitė – Grikšienė ir Jūratė Bytautė. Birželio mėnesį menininkės surengė tapybos plenerą „Pamatai ant drobės“. Nors pleneras buvo trumpas, jis tapo intensyvia kūrybine kelione po Tauragės miesto ir krašto istoriją, architektūrą bei kultūrinę atmintį. Menininkės ieškojo praeities ženklų, pastatų ir vietų, kurios ne tik formuoja miesto veidą, bet ir liudija skirtingus jo istorijos tarpsnius, kultūrinę bei konfesinę įvairovę.
Plenero metu žvilgsnis krypo į architektūrą kaip į savotišką laiko saugotoją. Pastatai, jų fasadai, bokštai, langai, sienų fragmentai ir siluetai tapo ne vien tapybos motyvais, bet ir pasakojimais apie žmones, laiką bei vertybes, ant kurių buvo kuriamas miestas. Kiekviena menininkė pasirinktą motyvą interpretavo savaip – per spalvą, potėpį, nuotaiką ir individualų santykį su vieta. Todėl paveiksluose atpažįstama Tauragės ir jos krašto architektūra kartu įgauna naują, asmenišką emocinį skambesį.
Plenero metu sukurti paveikslai tapo pagrindu parodai „Pamatai ant drobės“, simbolizuojančiai laiko tėkmę, atminties trapumą ir kartu jos gebėjimą išlikti. Paveiksluose nutapyti pastatai – tarsi tylūs miesto istorijos liudytojai, stovintys tarp to, kas praeina, ir to, kas lieka. Architektūra čia tampa jungtimi tarp praeities ir dabarties, tarp materialaus miesto kūno ir jame išsaugotos žmonių atminties.
„Pamatai ant drobės“ menininkių kūriniuose atsiskleidžia per savitą žvilgsnį, emociją, spalvą ir miesto ritmą. Tai vizualinis pasakojimas ne tik apie Tauragę ir jos kraštą, bet ir apie pamatines vertybes. Juk visa, ką kuriame, turi savo pamatą. Kaip pastatas negali išlikti be tvirtos atramos, taip žmogaus gyvenimas, kūryba, idėjos ir bendruomenė negali augti be vertybių, kurios suteikia kryptį, stiprybę ir prasmę.
Todėl šioje parodoje pamatas yra daugiau nei architektūrinė sąvoka. Jis tampa atminties, tapatybės, kultūros ir žmogaus vidinės atramos metafora – tuo, kas dažnai lieka nematoma, tačiau išlaiko visa, ką statome ir kuriame. (Tauragės kultūros centras)
