Šiame paveiksle man labai norėjosi išskleisti augimo, gyvybės ir vidinės šviesos temą. Iš žemiškų, tamsesnių sluoksnių kylanti šviesi forma primenanti medį, žiedą ar gyvybės versmę – kažką, kas veržiasi aukštyn ir plečiasi už savo ribų. Skaidrūs rausvi ir balti plotai kuria trapumo pojūtį, o rudos, grafiškos struktūros tarsi saugo praeities pėdsakus ir kultūrinės atminties ženklus. Šiuo kūriniu norėjau papasakoti apie nematomą gyvybės judėjimą – iš atminties į dabartį, iš gelmės į šviesą. Tarsi iš pradžių pradžios išsiveržia tapsmo versmė.
Akrilas, drobė, 110×90, 2026 m.