„Atsivėrusi erdvė“ – tai tapybinė mano refleksija apie ribų nykimą ir erdvės patyrimą per atminties bei laiko sluoksnius. Kūrinį sukūriau iš persidengiančių faktūrų, permatomų plokštumų ir potėpių, kurie kuria ne apibrėžtą kraštovaizdį, o jo nuojautą. Tapyboje susipina architektūrinės užuominos ir organiškos formos, leidžiančios erdvei „atsiverti“ ne fiziškai, bet mentaliai – kaip vidinei būsenai.
