Paveikslas gimė vedinas minčių ir pasąmonės būsenų apie tai, koks tvirtas yra pasitikėjimas, ėjimas, buvimas, kada viduje ateina pasirinkimas. Tai tampa vidiniu saugiu vedliu per gyvenimą.
Kompozicijoje dominuoja vertikalios, monumentalaus mastelio formos, primenančios architektūrinius fragmentus, uolienas ar vidines žmogaus būsenų struktūras. Tapybos paviršius sluoksniuotas, vietomis sunkus ir tirštas, kitur – peršviečiamas, tarsi leidžiantis žvilgsniui prasiskverbti į gilesnius vaizdo klodus. Tai sukuria įtampą tarp stabilumo ir trapumo, tarp to, kas aišku, ir to, kas tik nujaučiama. Nutekėjusių dažų linijos tarsi žymi nematomą vidinį žemėlapį – racionalų, bet neišvengiamai susiduriantį su emociniu chaosu.
Čia pasirinkimas nėra vaizduojamas kaip aiškus sprendimo momentas, veikiau kaip ilgas, vidinis procesas. Tai kūrinys, kviečiantis žiūrovą ne ieškoti vieno atsakymo, bet atpažinti save pačiame sprendimo kelyje.
Paveikslas palieka atvirą interpretaciją ir veikia kaip vizualinė metafora žmogaus būsenai – stovėjimui tarp skirtingų galimybių, kai kryptis dar nėra galutinai pasirinkta, bet jau juntama.
