Paveiksle „Saugumas“ aliejinė tapyba man tapo metaforine erdve, kurioje archajiška namo forma įgavo simbolinę, beveik sakralinę prasmę. Švytintis, šiltų gelsvų tonų siluetas kontrastuoja su tamsesniu, sluoksniuotu fonu, persmelktu nutekėjimų ir laiko žymių. Namo vidų struktūruojantys smulkūs, ritmiški šviesos ženklai primena langus ar pulsą – gyvybės, buvimo ir apsaugos ženklus. Tapybinė faktūra, laisvai tekantis dažas ir subtilus spalvų disonansas kuria įtampą tarp trapumo ir stabilumo, leisdami saugumą suvokti ne kaip absoliučią būseną, bet kaip nuolat kuriamą, vidinį prieglobstį.
