Paveiksle „Žemės kvėpavimas“ perteikiau gilią, archajišką gyvybės pajautą, kur peizažo nuojauta virsta filosofine būties refleksija. Horizontaliai sluoksniuota kompozicija vaizduoja geologinius žemės pjūvius, kuriuose atsiveria laiko, materijos ir energijos sankirtos.
Tiršti, faktūriški potėpiai kuria pojūtį, tarsi pati žemė alsuotų, pulsuotų ir judėtų iš vidaus. Spalvinė paletė – nuo gilių tamsių tonų iki degančių ochros, aukso ir žalių akcentų – simbolizuoja gyvybės ciklą, augimą ir nykimą. Žali fragmentai paveikslo centre tampa gyvybės ženklais, primenančiais daigą, atsinaujinimą ir viltį.
Peizažas čia nėra konkretus vaizdas, o labiau kosminė erdvė, kurioje susilieja gamta, žmogus ir laikas. Kūrinys kalba apie žemę kaip gyvą organizmą, turintį savo ritmą, kvėpavimą ir sąmonę. Filosofinė dimensija atsiskleidžia per tylų buvimo pojūtį. „Žemės kvėpavimas“ – vizualinis meditatyvus pasakojimas apie gyvybės trapumą ir kartu jos neįtikėtiną tvarumą, kviečiantis žiūrovą į kontempliatyvų dialogą su pačia egzistencija.
