Šiame paveiksle atsiskleidžia subtili riba tarp figūratyvumo ir abstrakcijos, būdinga šiuolaikinei ekspresyviai tapybai. Kompozicijoje išnyra tarsi žmonių siluetai, tačiau jie sąmoningai išskaidyti, ištirpdyti tapybinėje materijoje, taip paneigiant aiškią individualią tapatybę. Figūros tampa ne portretais, o būsenomis – emociniais, egzistenciniais pėdsakais.
Spalvinė gama santūri, dominuoja pilki, rusvi, grafitiniai tonai, kurie kuria laukimo, perėjimo arba istorijos nuotaiką. Šie atspalviai primena natūralius irimo, laiko ir atminties procesus. Baltos, šviesesnės dėmės veikia kaip tylos ar tuštumos pauzės, leidžiančios akiai pailsėti ir kartu sustiprinančios kontrastą su tamsesniais, sunkesniais plotais.
Ypatingą vaidmenį atlieka faktūra ir tekėjimai – dažų varvėjimai, sluoksnių persidengimai, netolygūs paviršiai. Jie suteikia kūriniui fizinį, beveik taktilinį aspektą ir pabrėžia tapybos procesualumą. Tai ne statiškas vaizdas, o veikiau įvykio pėdsakas, kuriame svarbus pats tapymo gestas.
