„Užutėkis“ – tai tapybinė erdvė, kurioje realybės nuotrupos persipina su atminties ir nuojautos sluoksniais. Kompozicijoje atpažįstami arkų motyvai veikia kaip perėjimo simboliai – tarp šviesos ir šešėlio, buvimo ir nyksmo, praeities ir dabarties. Jie nėra architektūriškai tikslūs, veikiau ištirpę tapybiniuose sluoksniuose, tarsi regimi per miglą ar vidinį žvilgsnį. Tai ne konkretus vaizdas, o būsena – užutėkis kaip ramybės, bet kartu ir melancholijos vieta, kur sustojama tarp judėjimo ir tylos. „Užutėkis“ tampa metafora – slėptuve nuo triukšmo, vieta apmąstymui, kur architektūra virsta jausmu, o peizažas – prisiminimu.
