Šiame kūrinyje „Laikas“ autorius pasitelkiau ritmišką, sluoksniuotą potėpį kaip pagrindinę vaizdinę kalbą. Vertikalios faktūros fragmentuoja paveikslo plokštumą, kurdamos nuolatinio judėjimo ir slinkties įspūdį – tarsi laikas čia nebūtų linijinis, o susiklostantis iš daugybės vienas kitą dengiančių momentų. Santūri, pilkšvai melsva spalvinė gama su subtiliais rausvais ir žemiškais intarpais sustiprina meditacinę nuotaiką, kviesdama žiūrovą į vidinę refleksiją. Materijos tirštumas ir dažo reljefas tampa ne tik estetine, bet ir konceptualia priemone – laikas čia suvokiamas kaip patirtis, paliekanti pėdsakus, bet niekada iki galo neatskleidžiama paslaptis.
